Raktažodis Hopelessness

Kas būtų, jei tavo gyvenimas priklausytų nuo nepažįstamojo? Nepavykus gauti bilietų į skrydį du labai skubantys, bet vienas kito visiškai nepažįstantys žmonės sumano gudrybę - kartu išsinuomoti mažytį lėktuvėlį. Planas pavyksta - jiedu jau skrenda virš vaizdingų kalnų ir, staiga lėktuvas it akmuo sminga žemyn. Lėktuvo pilotas žūsta, tačiau abu keleiviai lieka gyvi. Gyvi, bet vienui vieni snieguotojoje ir atšiaurioje kalnų apsuptyje. Supratę, kad niekas nežino, kur jiedu pradingo ir, kad pagalbos jie nesulauks, du nepažįstamieji - vyras ir moteris, leidžiasi į sudėtingą kelionę speigo kaustomais kalno pakraščiais. Nepakeliamas šaltis, avarijos traumos, laukiniai žvėrys ir senkančios jėgos - kova už išlikimą bus itin nuožmi.

Antrasis Edwardo Shultso filmas nukelia žiūrovus į baisios ligos nusiaubtą pasaulį – vienus ji pražudė vos per kelias dienas, o likę gyvi desperatiškai ieško maisto ir nepasitiki niekuo aplinkui. Tai tikrai siaubinga liga: kūnas pasidengia kraujosrūvomis, akys pajuoduoja, žmogus vemia krauju. Tačiau tai nėra dar viena variacija „The Walking Dead“ ar „28 Days Later“ tema. Labai svarbu, kad Shultso pasaulio pabaigos vizija prasideda ne nuo atakos, o nuo įvykio, visam laikui pakeitusio jauno vyro gyvenimo trajektoriją: artimo žmogaus mirties. Tai filmas, kuriame blogiukai yra praradimas, sielvartas, skausmas, baimė ir nepasitikėjimas, o ne tradiciniai smegenų ištroškę zombiai, antgamtiškos jėgos, ar miškuose tūnančios raganos – ir nepaisant to, tai yra vienas baisiausių pastarųjų metų filmų.

„Nesantaika“ - vienas paskutinių „Septynių samurajų“ kūrėjo, legendinio japonų režisieriaus Akiros Kurosavos kūrinių, brangiausias tuometinis japonų filmas, Oskaro, Auksinio gaublio ir galybės kitų apdovanojimų laimėtojas. Tai Šekspyro „Karaliaus Lyro“ japoniškoji inscenizacija, vaizduojanti tragišką vieno kraujo liejimo istoriją. Senstantis didikas Hidetora sukviečia savo sūnus išdalinti per ilgą amžių užgyventą turtą, tikėdamasis, jog palikimą jie valdys draugiškai ir kartu didins klano šlovę. Tačiau tikrovė pasirodo esanti kitokia: ramiai paskutines dienas nugyventi trokštančio tėvo laukia nesantarvė, intrigos bei, galų gale, tikrų tikriausias pilietinis karas, nešantis mirtį, tamsą ir neviltį. Filmo pradžioje pavaizduotos trys strėlės – vienybės simbolis – išsiskiria, smigdamos ne tik į kūnus, bet ir į tėvo širdį.

Pusamžis vyriškis kažkodėl sugalvojo pasitraukti iš gyvenimo ir ieško, kas jam padėtų. Jis jau išsikasė duobę, o kai žengs šį drastišką žingsnį, pagalbininkas teturės užberti jį žemėmis. Šios paslaugos jis prašo kurdų afganistaniečių, kurdų, turkų, benamių, kareivį, seminarijos studentą, muziejaus darbuotoją. Kiekvienam vyras siūlo nemažą pinigų sumą, kad šie padėtų jam išeiti iš šio pasaulio. Tačiau kiekvienas turi savų priežasčių atsisakyti – baimė, religiniai įsitikinimai, net pasibjaurėjimas ir įsitikinimas, kad pagrindinis personažas švaisto jam Dievo dovanotą gyvenimą. Galiausiai suranda seną turkų taksidermininką, kuris turi sergantį sūnų ir anksčiau pats bandė pasitraukti iš gyvenimo. Šis vyras sutinka padėti.

Vyras, įkalintas automatizuotame kalėjime, privalo pergudrauti kompiuterį, kad pabėgtų ir rastų kelią atgal į išorinį pasaulį, kuris jau gali būti sunaikintas.